top of page

     Gėlių komponavimo istorija sena kaip ir žmonijos. Puošti gėlėmis aplinką rūpėjo žmonėms visais laikais, nes tai suteikia jaukumo. Apie tai byloja iki mūsų dienų išlikę architektūros paminklai, dekoratyvus menas, dailės kūriniai, poezijos posmai. Seniau gėlėmis buvo puošiamos šventyklos, rūmai, dievų skulptūros, gėlių kompozicijos buvo naudojamos kultinių apeigų metu ir turėjo gilesnę simbolinę reikšmę.

        Pasak istorijos šaltinių, floristikos užuomazgos atsirado bronzos amžiuje – tai rodo rasti indai, skirti gėlėms merkti. Senojo Egipto piramidėse kasinėjant buvo rasta fikuso, finikinės palmės ir kitų dekoratyvinių augalų sėklų bei lapų. O faraono Tutanchamono kape tarp gausybės auksu spindinčių lobių gulėjo jautrus jo žmonos atsisveikinimas – sudžiūvęs vainikėlis, kuriame buvo ir rugiagėlių žiedų, aguonų bei linų vaisių. Taip pat floristikos pavyzdys - garsieji kabantys Babilono sodai – vienas iš didžiausių septynių pasaulio stebuklų. Senais laikais buvo žmonių, kurie augino, rinko, rišo gėles, juos tuomet vadino „puokščių rišėjais“ ir tik apie 1850 m. ši profesija pradėta vadinti menu.

       Pasaulio floristika, daugialypė ir margaspalvė, savita ir nepakartojama, atspindi skirtingų tautų kultūrines tradicijas. Senovės Judėjoje buvo ypač mėgiamos rožės ir baltosios lelijos, o narcizas ir mirta buvo taikos simboliai. Senovės graikams rožė reiškė jaunystės dienų ilgesį, liūdesį, lelija – nekaltybę ir tyrumą, o egiptiečiams rožės žiedas simbolizavo trumpą gyvenimą, lelijos – laisvę ir viltį. Kinai pabrėždami savo meilę dovanodavo anemonus, o anglai – neužmirštuoles. Kiekviena tauta turi skirtingą požiūrį į gėles. Pietuose gyvenantys žmonės, nuolat apsupti žydinčių gėlių, dažnai nesureikšmina jų grožio, o štai išsiskleidęs augalo žiedas ant šiauriečio palangės yra puoselėjamas, juo džiaugiamasi.

            Daugelis tautų turi savo gėlių komponavimo stilius. Ikebana – tai japoniškas gėlių išdėstymo menas vazose, išsiskiriantis paprastumu ir linijų skaidrumu bei spalva. Šiuo metu ikebana paplitusi visame pasaulyje. Ši meno rūšis kildinama iš senojo gėlių padėjimo ant altoriaus, kuris paplito Japonijoje VI a. kartu su budizmu. Tuometinės puokštės dažniausiai buvo daromos bronziniuose induose iš pušies šakelės, kipariso, rožių ar narcizų. Ikebanos kompozicijoje vyrauja trys pagrindiniai elementai, apibrėžiantys tris pradžios elementus: dangų, žemę ir žmogų. Jie gali būti išreiškiami gėlės žiedu, šakele ir žole. Jų tarpusavio derinys ir papildomi elementai pagal stilių ir turinį sukuria skirtingus kūrinius. Angliškas sodas - tai tradicinis angliško dizaino stilius, jungiantis savyje prancūziškas ir olandiškas tendencijas. Šios kompozicijos būna neaukštose arba aukštesnės vazose, kurių ašis nukreipta 360° kampu. Aukštas stilius – tai stilius, populiarus JAV. Šio stiliaus devizas „geriau mažiau, bet geriau“. Šiame stiliuje populiarūs tropiniai augalai. Taip pat populiarūs ir gvazdikai.

         Floristinių darbų rūšys: kompozicija inde, puokštė – kompozicija iš gėlių, naudojant rišimo techniką, floristinis vainikas, koliažai, pano, širmos, girlianda ir floristinis objektas. Puokštės kuriamos vadovaujantis įvairiais stiliais ir dovanojamos įvairiomis progomis. Gali būti vestuvinės, jubiliejinės ir kt.

        Puokštė ar kompozicija nebus vykusi, jei neatspindės sezoniškumo. Kiekvienas metų laikas turi savo simboliką. Pavasaris – gotika. Pavasarinė kompozicija išsiskiria gaivumu, kylančių linijų elegancija, į ją dedamos sprogstančių medžių šakelės, žydėjimui pasirengę žiedų pumpurai, sezoninės gėlės (tulpės, krokai, narcizai). Kompozicijos ar puokštės pagrindui parenkamos žemės spalvos medžiagos. Indai stikliniai, lengvi keramikiniai, metalinės pintinės, puošimui naudojamas šilkas. Pavasarį simbolizuoja geltona, žydra, šviesiai žalia spalvos. Vasara – renesansas. Vasariška kompozicija pilna spalvų įvairovės. Viskas aktyvu, juda saulės link. Šioje kompozicijoje gali atsirasti uogų. Indai spalvingo stiklo, margos keramikos, jei komponuojame į pintinę, ji turėtų būti panaši į skirtą uogoms rinkti. Ruduo – barokas. Su rudeniu ateina nuovargis. Medžiai neatlaiko vaisių svorio, linksta sunkios grūdų varpos, linijos pakrypsta žemyn. Tokiai kompozicijai reikia svyrančių formų. Spalvos: ruda, oranžinė, geltoni tonai. Tiks drapiruoti velvetą, aksomą. Indai parenkami sunkūs, parūdijusio metalo spalvos, stambaus pynimo krepšiai, masyvi keramika. Rudeniška kompozicija turtinga vaisių ir uogų. Žiema - tai balto, žalio ir auksinio, raudono, mėlyno ir sidabro kontrastas. Linijos aštrios, tiks nuogos vaismedžių šakos. Indai parenkami blizgančio metalo, lakuoti krepšeliai, kontrastinga keramika. Prie žiemiškų kompozicijų priskiriami ir kalėdiniai vainikai.

            Floristo specialybė reikalauja meninių sugebėjimų, kūrybiškumo, orginalumo, individualumo, puikios vaizduotės, kruopštumo, grožio pajautos, darbštumo, intelektualumo, nuolatinio mokymosi ir tobulėjimo, empatiškumo, meilės bei pagarbos žmogui ir gamtai, gilių psichologijos, biologijos žinių.

      Įgijus šią specialybę atsiveria puikios galimybės: steigti smulkią įmonę - užsiimti individualia veikla, parduoti savo darbus gėlių salonuose ir kitose parduotuvėse, dalyvauti mugėse, įvairiose šventėse, įsidarbinti gėlių parduotuvėse, salonuose, želdinimo įmonėse, viešbučiuose,įsidarbinti užsienio šalių gėlių salonuose, gėlininkystės ūkiuose.

       Medžiaga iš www.mokslai.ltwww.laikas.lthttp://gyvenimas.delfi.ltwww.floroved.ru,

          Floristika – dekoratyvinio meno rūšis, kurianti floristinius darbus (puokštes, kompozicijas, koliažus, pano) iš įvairių gamtos medžiagų (gėlių, lapų, žolių, uogų, vaisių, riešutų ir kt.). Kompozicijos gali būti tiek iš gyvų, tiek džiovintų augalų.

bottom of page